Vaikai!
Apie kokį vaikų auklėjimą apskritai galima kalbėti, jei mes – tėvai – laikomės nuošaliai nuo viso to auklėjimo? Mes leidžiame kažkam kitam kažkokiose įstaigose priimti mūsų gimstančius vaikus. Paskui mes leidžiame kažkam mokyti juos vaikų darželyje, mokykloje. Mes leidžiame prieš juos ant daugybės prekystalių išdėlioti tiek atvirą, tiek užslėptą pornoliteratūrą.
Mes leidžiame, kad kas nors kitas rekomenduotų mūsų vaikams knygas, vadovėlius. Leidžiame, kad kažkas formuotų jiems televizijos programas…
… mes jaučiamės visiškai bejėgiai ir niekingi? Mums atrodo – to sustabdyti neįmanoma. Bet taip nėra! Kiekvienas tėvas gali tai padaryti, jei tik panorės. Jei susimąstys.
Mes, dabartiniai tėvai, tikrai gebėsime susigaudyti, kokia ji (žmogaus, vaikų paskirtis). Tikrai! Mes jau patyrę, daug ką matę, girdėję ir patys išbandę savo kailiu. Mums reikia tik mažumėlę stabtelti, nusigręžti nuo įtaigos srauto ir patiems, savo galva pagalvoti. Būtinai turi susimąstyti kiekvienas tėvas. Pats. Tik pats!
Iš pradžių kiekvienas pats sau turi atsakyt į klausimą, kokį išauklėti jis nori savo vaiką. Žinoma, visi nori vaiką matyti laimingą ir protingą. Pirmiausia tėvai patys privalo tokiais tapti. O jeigu nemokėjo patys surasti laimės, tai suvokti turi, kas jiems tai padaryt sukliudė.
Aš jau suaugęs. Vis tiek dažnai prisimenu savo vaikystę. Tiek dažnai, kiek pats pagalvoju apie savo vaikus, arba matydamas sutiktų praeivių vaikus gatvėje. Gal ypač matydamas kitus vaikus. Paaiškinsiu kodėl.
Vaikai (1-4 metų amžiaus) dažnai reiškia savo jausmus laisvai. Tėvai tuo tarpu dažnai juos stabdo, ramina ir atkakliai moko „visuomenės normų“. Metams bėgant tos „visuomenės normos“, mano galva, vis keistėja. Apie tai neišsiplėsiu, nes tikriausiai kiekvienas jaučiate, kad šiandieniniam pasauly kažkas ne taip. Galvoju, jog vaikai nėra tokie „kvailiukai“, „mažuliukai“ kaip apie juos galvoja suaugę. Pirma – vaikai jaučia ne prasčiau nei suaugusieji. Kiek prisimenu save, visuomet pasirinkdavau ką daryti, o ko ne, pagal tėvų, suaugusiųjų nuotaiką. Tėvų jausmai labai įtakojo mano gyvenimą. Kiek pastebiu dabar, vaikai puikiai manipuliuoja suaugusiųjų jausmais. Antra – vaikas gali mąstyti taip pat protingai kaip ir suaugęs. Man dažnai atrodydavo naivūs suaugusiųjų veiksmai, kai jie norėdavo ką nors nuslėpti (paslaptį) nuo manęs ar nuo kitų vaikų (tokias „paslaptis“ greitai išsiaiškindavom). Arba dėdavosi viską žinantys (kai nežinodami atsakymo į klausimą susigalvodavo visokių nesąmonių ar pasiteisinimų). Kai bandydavo paslėpti „saugioj vietoj“ saldainius ar kitus daiktus, kurių negalima imti (surasdavom). Arba kai vienintelis paaiškinimas, kodėl negalima daryti to, ko noriu, būdavo „nes tu dar mažas“.
Ar daug tarp Jūsų pažįstamų yra išties laimingų žmonių? Ar pats save tokiu laikai?
Rodos mes, suaugusieji, bėgdami ir panėrę į informacijos srautą, kažką svarbaus pamiršome. Kažkur vaikystėje atrodėme laimingesni. Ar prisimenat savo vaikystę Jūs?
Žinau, jog šian pasaulin buvau pakviestas savo tėvų. Mama man pasakojo, jog tai nutiko kaime, tėčio mamos sodyboje. Gal todėl, nors ir labai retai, buvodavau senelės sodyboje, man ten būdavo jauku. Mama dar pasakojo, jog kai sužinojo, kad aš jau įsikūriau jos pilvelyje, labai apsidžiaugė. Džiaugiuosi ir aš, kad buvau laukiamas.
„Gamta, visatos protas, padarė taip, kad kiekvienas žmogus gimsta kaip valdovas, karalius. Jis panašus į angelą – tyras ir nekaltas. Dar atviras momenėlis priima nesiliaujantį visatos informacijos srautą: kiekvienas naujagimis toks gabus, kad gali tapti išmintingiausia būtybe visatoje, panašia į Dievą. Visiškai nedaug laiko jam tereikia, kad jo tėvai pasijustų apdovanoti Dievo malone. Laikas, per kurį jis suvokia visatos esmę, žmogaus egzistencijos prasmę, yra tik devynerių metų atkarpa, ir visa, ko reikia, kad tai padarytų, jau yra jam duota. Jo tėvų priedermė būtų tik neiškreipti realaus, natūralaus pasaulio, bet technokratinė civilizacija neleidžia to padaryti. Ką naujagimis mato, kai žvelgia sąmoningai, - lubos, lovelės kraštas, kažkokie skudurai, sienos, dirbtinio, technokratinės visuomenės sukurto pasaulio atributai ir vertybės. Ir šiame pasaulyje jo motina, jos krūtinė. <...> Paskui besišypsantys tėveliai laikys jį susukę į kažkokius skudurus – jam bus nepatogu. Jis bandys išsilaisvinti, bet veltui, o vienintelis jam prieinamas protesto būdas – tai riksmas protesto riksmas, pagalbos prašymas, pasipiktinimo šūksmai. Nuo to momento angelas ir valdovas virsta vergu, elgeta, prašančiu išmaldos. Vaikui vienas po kito nešami dirbtinio pasaulio atributai. Kaip kokia gėrybė jam pateikiami nauji žaislai, nauji drabužiai, artimieji su juo šveblena veblena... <...> Taigi daugumos žmonių visas gyvenimas ir praeina, neįstengus suvokti tiesos. Lyg ir paprastas klausimas – kame slypi gyvenimo prasmė? – lieka neatsakytas.“
Ar Jūsų vaikai žino, kad Jūs irgi esate žmogus?
Būkite nuoširdūs su savo vaikais,
Jei slėpsite savo trūkumus ar
Apsimesite, kad jų neturite
Jūsų vaikai išmoks daryti tą patį
Ir toks žaidimas tęsis be galo.
Aš mažas. Džiaugiuosi gal kokia šešta ar septinta vasara. Dažnai vidudienį būna karšta. Ir šiandien karšta. Bet aš žaidžiu kieme, po sena obelimi ir laukiu mamos. Smagu, kai mama sugrįžta iš darbo ir dar kuprinėje parneša ko nors malonaus, skanaus... O dar smagiau, kai mama pareina geros nuotaikos. Net jei mama ir nieko neturi kuprinėje, bet šypsosi – man irgi smagu! Ir aš šypsaus. Ji, žinoma, kiek liūdnokai gali pasakyti, jog nieko neparnešė. Tiek jau to! Ji parnešė šypseną, o aš laimingas! Gal mama paglostys man plaukus, gal pasakys meilų žodį, papasakos juokingą istoriją, paėmusi už rankų pasuks mane, gal sugalvos ką nors smagaus... O gal aš ką nors smagaus jai padarysiu! Gal tiesiog pabūsiu laimingas šalia mamos.
Sulaukiau! Štai! Mama pareina! Sekundę stabteliu ir žvelgiu į Ją. Tik akimirka, ir man aišku. Jos eisena, kūno padėtis, veidas ir dar kažkoks jausmas mane perspėja: šiandien geriau prie mamos nelįsti. Vis dėl to nusišypsau, pasveikinu mamą ir ... lieku kieme žaisti toliau. Žinoma, mama bando parodyti, jog viskas gerai. Bet ką ten. Taip jau buvo ne kartą. Karšta ir liūdna vasaros diena. Einu prie Nemuno. Gal rytoj, gal rytoj mama grįš laiminga.
Nesijaudinkite dėl to, kad vaikai niekuomet jūsų nesiklauso.
Jus turėtų jaudinti tai, kad jie visada jus stebi.
Įdomu, kai važiuojame kartu su mama į turgų pirkti drabužių ar dar ko... Turguje, siauru praėjimu tarp prekystalių, žmonės „malasi“, vos vienas su kitu prasilenkia. Prekeiviai išdėlioję pačias geriausias prekes „iš vakarų“. Įvairūs džinsai, „golfai“, „tapkės“, „kedai“, „maikės“, akiniai nuo saulės ir kitos smulkmenos. Tik spėk aprėpti akimis. Mama kartas nuo karto sustoja prie Jai patikusio daikto. Kurį laiką apžiūrinėja, tiria. Paskui perbraukia pirštais. Jei patinka – palaiko rankose ilgėliau. Jei ir toliau patinka, klausinėja pardavėją apie prekės sudėtį, kainą ir dar kai ko. Ir vis varto rankose daiktą - liečia. O man rodos, pirštais Ji bando pajausti, įsivaizduoti kaip, sakykim, drabužis Jai derės, priglus prie kūno, kokius jausmus sukels, ar pakankamai ilgai tarnaus. Rodos, į tai nekreipdavau daug dėmesio. Bet vėliau, jau būdamas vyresnis pastebėjau, jog darau taip pat. Ir dažnai toks „patikrinimas“ būna teisingas. Jei tik pasikliauju jausmu, galiu lengvai atpažinti, pavyzdžiui ar reklamuojamas daiktas yra iš ties man tinkamas ar ne. Smagu išsirinkti sau mielą ir tinkantį daiktą. Džiaugiuosi, jog išmokau to iš mamos.
„Vaiko mokymasis, kuris vyksta stebint aplinką, sudaro 95% viso vaiko mokymosi proceso. Tyrimais įrodyta, kad vaiko mąstymo dalis, kuria mes galime sąmoningai mokyti žodžiu, tesudaro 5%. Visi mūsų reikalavimai, nurodymai ir pąstangos pakeisti vaiko elgesį aprėpia tik 5%. O labiausiai vaikai mokosi iš mūsų neišsakytų minčių ir jausmų. Tai nesąmoningas mokymasis, kuris ir aprėpia didžiausiąją (95%) vaiko mokymosi proceso dalį.“
Kai vaikai pradeda kalbėti, Jūs nusprendžiate, kas jiems galima daryti, o ko ne. Vaikui paprasčiausiai įteigiama, kad jis neprivalo mąstyti pats, viskas už jį jau nuspręsta. Vadinasi mąstyti jam nė nereikia, belieka vadovautis kitų mintimis...
Labai jaudinuosi. Vakar vėl suklydau. Šiandien vėl prisiminiau mamą. Buvau gal penkerių metų, kai mamai pargrįžusiai iš darbo, papasakojau, jog motulė (taip vadinome močiutę) davė mums su sese po saldainį. „O man ar liko? – klausia mama. „Buvo likęs vienas – aiškinu aš mamai – bet motulė pasakė man jį suvalgyti, aš ir suvalgiau“. „O tu galvą ant pečių turi?“ – klausia mama. Man buvo kiek nesmagu, nes juk galvą tikrai turiu, pagalvojau, jog tikrai galiu pats nuspręsti. Bet ir po kiek metų vis prisimenu šį paprastą klausimą. Kada gi aš išmoksiu pasikliauti savimi? Juk jaučiau, kad reikia daryti kitaip.
Vaizduotė yra svarbesnė nei žinios.
„Net mažo vaikelio negalima atitraukti nuo to, ką jisai veikia, žodžiu negalima stabdyti jo minčių eigos. Mokymosi, lavinimo pradžia – tai teisingas klausimų vaikui iškėlimas. Kai vaikui iškeliamas klausimas, jo mintys ima ieškoti atsakymo, vis labiau įsibėgėdamos. Minčių paslankumas su kiekviena minute vis greitėja.
„Tėvai nuvažiuoja į sodą su savo trimečiu vaiku ir vežasi jo mėgstamus žaislelius. To daryti nereikia. Jį galima užimti, patraukti kitokia veikla, daug įdomesne nei beprasmis ir netgi žalingas bendravimas su žmogaus pagamintais daiktais. Pirmiausia paprašykite, kad jis jums padėtų, tik darykite tai kuo rimčiausiai, be jokių veblenimų, ir nepamirškite, kad jis iš tikrųjų jums padės. Jeigu ketinate sėti, tai paprašykite jį palaikyti paruoštas sėjai sėklas arba papurenti lysvę, arba įdėti sėklą į paruoštą duobelę. Ir drauge nupasakokite jam viską, ką darote, pavyzdžiui, šitaip:
„Mes įdėsime sėklytę į duobutę ir užpilsime žeme. Kai saulutė švies ir žemė įšildys, sėklytė joje irgi įšils ir pradės augti, panorės saulutę pamatyti, ir iš žemės išlys žalias daigelis, štai toks. – Sulig tais žodžiais parodykite jam kokią žolelę. – Jei Daigui patiks jisai vis augs, vis stiebsis ir gali užaugti antai kaip tas medis arba mažesnis. O dar aš noriu, kad jis prinokintų mums gardų derlių, ir tu jį valgysi, jeigu patiks“.
Kiekvieną kartą, kai atvažiuojate su vaiku į savo sodą, arba kai jis ten rytais pabunda iš miego, pirmiausia būtinai jam pasiūlykite pasižiūrėti, ar daigelis dar neišdygo. Jei pamatysite jau išdygusį – apsidžiaukite. Kai persodinate daigus, taip pat būtinai paaiškinkite vaikui, ką darote. Kai sodinate pomidorus, tegu jis paduoda jums po vieną stiebelį. Jei netyčia jam nulūžtų, paimkite į rankas nulaužtąjį ir pasakykite: „Aš manau,kad šitas nebeaugs ir nebeduos mums derliaus, jis nulūžo, bet pamėginkim“. Ir pasodinkite šalia kitų nors vieną nulūžėlį. Po kelių dienų, kai vėl prieisite su juo prie lysvės su jau sustiprėjusiais pasodintaisiais pomidorais, parodykite jam ir nulaužtąjį vystantį stiebelį ir priminkite vaikui, kad tasai buvo nulaužtas sodinant. Bet apie tai sakydami nekalbėkite pamokomu tonu. Su vaiku reikia kalbėti kaip su sau lygiu žmogumi. Jūs turite tvirtai žinoti, kad kai kuriais atvejais jis jus pranoksta, pavyzdžiui, minčių tyrumu. Jis – angelas. Jeigu jums pavyks tai suprasti, galėsite toliau veikti jau intuityviai, ir su jumis tikrai bus tas, kuris ir padarys jus laimingus.“
Kai tėvai supras...
<...> O trečią dieną vos prašvitus vėl į aikštelę bokšto viršuje užlipo tėvas. Šypsojosi, žiūrėdamas į susirinkusiųjų minią. Jo akys vis kažko minioj ieškojo. Klajojantys poetai-dainiai šiltai jam pamosavo ir pakėlė aukštyn savus instrumentus, užgavo jų stygas, o stygos tos virpėjo po jų pirštais įkvėptais. Rūpėjo tėvui pamatyti savo sūnų. Taip sūnų pamatyti, kuris jo mylimajai gimė prieš metų devyniolika miške. Staiga atsklido iš minios skambus ir jaunas balsas:
– Sakyk poete, dainiau didis, tu stovi viršuje, aukštai virš mūs visų, aš čia, apačioje, bet pasakyk, kodėl jaučiu, kad man esi tu artimas tarytum būtum mano tėvas?
Ir pašnekesį tą jų abiejų visi išgirdo žmonės:
– Nejau tu, jaunikaiti, savo tėvo nepažįsti? – paklausė dainius nuo aikštelės bokšto viršuje.
– Man devyniolika, bet tėvo neesu nė karto matęs. Drauge su motina miške aš gyvenu. Paliko tėvas mus, kai dar buvau negimęs.
– Pirmiausia pasakyk man, jaunikaiti, kokį pasaulį tu aplink matai?
– Pasaulis nuostabus, kai rytas aušta ir kai leidžias saulė. Stebuklų pilnas jis ir įvairumo. Bet žmonės ir gadina Žemės grožį, ir vienas kitą priverčia kentėti.
Nuo aukšto bokšto jam atsakė balsas:
– Tikriausiai tėvas jus abu paliko tik todėl, kad gėda prieš tave jam pasidarė už pasaulį, kurian jis pašaukė tave. Paliko tėvas jus, nes troško pasaulį visą puikų padaryt tau, mano vaike.
– Nejau tikėjo mano tėvas, kad vienas jis įstengs pasaulį visą padaryt kitokį?
– Išauš diena, kai Žemėje visi tėvai supras, jog būtent jie atsako už pasaulį, kurian atsikvietė vaikus gyventi. Išauš diena, kai įsisąmonins kiekvienas, jog reikia, reikia būtinai pasaulį šį laimingą padaryti ir tik tada pradėti mylimą vaikelį. Tu irgi privalai galvot apie pasaulį, kuriame gyvens užgimęs tavo kūdikėlis.
Daug žmonių tau kalbės apie daug ką, bet aš tau duosiu geriausią patarimą – visada klausyk savo širdies.
Parašykite, jei prisimenate naudingų pamokų iš vaikystės, kurias taikote ir dabar, ar manote jog vaikus galima auklėti kitaip ir turite gerų pavyzdžių: tavovaikai@gmail.com
Be tų pavyzdžių, kuriuos pateikiau, man patinka dar ir toks būdas: http://ekosodyba.lt/krunai/mokykla/
Puslapiuose naudoti trumpiniai:
V.M. – Vladimiras Megre
W.M. – William Martin
R.F. – Robertas Fulghumas
A.E. – Albertas Enšteinas
J.Ch.P. – Joseph Chilton Pearce
Puslapiuose panaudotos citatos iš Vladimiro Megre, Ivonos Delaflor knygų bei mano mintys.